2008 metų balandžio 21 d. Algirdui Nagelei būtų sukakę 75 metai. Gaila, tačiau dabar tegalime aplankyti jo kapą Kairėnų kapinėse. Visą savo gyvenimą docentas A. Nagelė atidavė Vilniaus universitetui. Jis dirbo Matematinės analizės katedros, Matematikos metodikos katedros docentu, vėliau Matematinės analizės katedros vedėju. Buvo Vilniaus universiteto skaičiavimo centro moksliniu vadovu, ilgus metus – Matematikos fakulteto prodekanu. Pažinojusieji docentą Algirdą Nagelę, atsimena jį buvus nuoširdžiu, sąžiningu, linksmai bendravusiu žmogumi. Studentams jis buvo vienu iš geriausių dėstytojų, skaičiusių paskaitas įdomiai, neskubant, tačiau su ypatinga ugnele. Docento A. Nagelės parašytos knygos yra nuoseklios, aiškios ir nepriekaištingai tikslios.

A. Skūpo nuotraukoje – A. Nagelė ir Vyt. Paulauskas.

2006 m. vasario 1 d. KTU paminėtos šimtosios žymaus pedagogo matematiko prof. Jono Matulionio gimimo metinės. Minėjimas pradėtas 8 val. Šv. Mišiomis Kauno jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje. Po Šv. Mišių buvo aplankytas prof. J. Matulionio kapas Petrašiūnų kapinėse.

11 val. gausus minėjimo dalyvių būrys susirinko į KTU Aulą. Dalyvavo visas KTU rektoratas, KTU fakultetų dekanai, KTU, VU, KMU, LŽŪU, VDU matematikai, buvę prof. J. Matulionio mokiniai ir studentai, jo dukra Jūratė su šeima, jo giminės. Dalyvavo ir Raseinių Kalno vidurinės mokyklos, kurios mokytoju, inspektoriumi bei direktoriumi dirbo J. Matulionis, mokytojai ir mokiniai, KTU Fundamentaliųjų mokslų fakulteto studentai, studijuojantys matematiką. Išsamų pranešimą apie prof. J. Matulionio gyvenimą ir veiklą padarė KTU prof. V. Pekarskas, apie J. Matulionį, kaipo fakulteto vadovą, papasakojo KTU prof. R. Krivickas. Auditorija labai šiltai sutiko prof. Jono Kubiliaus, irgi buvusio J. Matulionio mokiniu, prisiminimus apie Raseinių gimnazijoje praleistus metus. Dar kalbėjo nė vienas buvęs J. Matulionio mokinys ir studentas. Visi jie minėjo jo reiklumą, papasakojo nė vieną linksmą epizodą, susijusi su J. Matulioniu, kartu jie visi pabrėžė jo geranoriškumą, bendraujant su žmonėmis.Jonas Matulionis gimė 1906 02 01 Maskvoje. 1910 m. kartu su tėvais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Antakalnių kaime netoli Utenos. 1924 m., baigęs Utenos progimnaziją, su 30 litų kišenėje, pėsčiomis išėjo mokytis į Panevėžio gimnaziją, kurią baigė 1926 m. Tais pačiais metais jis įstojo mokytis į Lietuvos universiteto Matematikos – gamtos fakulteto Matematikos skyrių. Studijų metais jis sunkiai vertėsi, todėl išklausęs universiteto kursą, bet neapgynęs diplominio darbo, nutarė laikinai nutraukti studijas ir ieškoti darbo. 1931 m. J. Matulionis buvo priimtas dirbti į Lietuvos banką, Panevėžio skyrių. Dirbdamas šį darbą, jis galėjo sugrąžinti studijų metais atsiradusias skolas, tačiau darbas banke jam netiko, todėl J. Matulionis savo pareigų atsisakė.1933 m. lapkričio 10 d. Švietimo ministro įsakymu jis skiriamas Raseinių gimnazijos jaunesniuoju matematikos mokytoju. 1934 m. J. Matulionis apgynė diplominį darbą „Hioldero ir Cezaro vidurkiai“ (vadovas – O. Folkas).
1936 m. J. Matulionis jo paties prašymu perkeliamas dirbti į Vilkaviškio gimnaziją. 1938 m. jis skiriamas Raseinių gimnazijos inspektoriumi. J. Matulionis buvo labai rūpestingas inspektorius. Už reiklumą mokiniai jam surado taiklią pravardę – „cerberis“, tarsi pabrėždami, kad pagrindinė inspektoriaus pareiga – viską budriai prižiūrėti. 1940 m. J. Matulionis skiriamas šios gimnazijos direktoriumi. Iš direktoriaus pareigų J. Matulionis buvo atleistas 1941 m. liepos mėn. ir paskirtas dirbti Kauno 8-sios gimnazijos matematikos mokytoju. Nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. lygiagrečiai jis dirbo ir VDU Matematikos katedroje asistentu. 1942 m. lapkričio mėn. jis pasiprašė atleidžiamas iš gimnazijos mokytojo pareigų ir perėjo dirbti į VDU Matematikos katedrą vyr. asistentu. Nuo tol visas J. Matulionio gyvenimas siejamas su aukštąja mokykla, kurioje jis dirbo 50 metų įvairiose pareigose. Vokiečių okupacijos metais jis dirbo VDU tol, kol universitetą uždarė okupacinė valdžia.J. Matulionis 1945 m. vasario mėn. skiriamas Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto (taip universitetas bus vadinamas iki 1946 06 07.) Matematikos katedros vedėju. Kadangi beveik visas šios katedros personalas 1944 m. pasitraukė į Vakarus, tai J. Matulioniui reikėjo iš naujo sukomplektuoti katedrą, kurioje net iki 1950 m. dirbo tik 3 – 4 dėstytojai. 1948 m. J. Matulioniui suteikiamas docento vardas, pedagogikos daktaro disertaciją jis apgynė 1962 m. 1950 m., likvidavus Kauno valstybinį universitetą, jo vietoje įkuriami du institutai – KMI ir KPI. J. Matulionis skiriamas KPI Aukštosios matematikos katedros vedėju. Šiose pareigose jis dirbo iki 1962 m., kol Aukšto¬sios matematikos katedra padalijama į dvi katedras – Bendrosios matematikos ir Taikomosios matematikos. J. Matulionis skiriamas Bendrosios matematikos katedros vedėju ir šiose pareigose jis išdirbo iki 1968 m. liepos mėn. Lygiagrečiai J. Matulionis nuo 1951 m. iki 1962 m. dirbo Elektrotechnikos fakulteto dekanu, o nuo 1964 m. iki 1976 m. – Radioelektronikos fakulteto prodekanu. Vėliau katedroje dirbo docentu, o nuo 1990 m. dirbo e. prof. pareigose. 1991 m. J. Matulionis išėjo į pensiją. Mirė 1993 m. birželio 8 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.1948 m. J. Matulionis pradėjo rašyti dvitomį „Aukštosios matematikos“ vadovėlį, kurio pirmoji laida išleista 1950 m. Tai didelės apimties, arti 80 sp. lankų, dviejų tomų veikalas. 1954 m. išėjo 2-oji laida,1959 m.– 3-oji laida ir po ilgesnės pertraukos 1966 ir 1968 metais bendru, šiandien sunkiai įsivaizduojamu, 32000 egz. tiražu išėjo 4-oji laida. J. Matulionio knyga pokaryje du dešimtmečius buvo vienintelis aukštosios matematikos vadovėlis gimtąja kalba, skirtas aukštųjų technikos mokyklų studentams. Vadovėlis buvo labai populiarus tarp KPI studentų, iš jo mokėsi ne viena būsimųjų inžinierių karta. Už šią knygą J. Matulioniui 1972 m. buvo paskirta Respublikinė mokslo premija.
J. Matulionis KPI dirbo sudėtingu laikmečiu, ypač pirmaisiais pokario dešimtmečiais. Bet ir tuomet jis išliko doras ir sąžiningas. Dar jam gyvam esant, KTU matematikai, pagerbdami profesorių, 1990 m. jo vardu pavadino jaunųjų matematikų konkursą, į kurį kiekvienais metais susirenka šimtai mokinių iš visos Lietuvos. Tūkstančiai absolventų, besidarbuojančių Tėvynės labui, – tai gyvas paminklas, tai daugiau nei skambūs apdovanojimai sudėtingame laikmetyje.

V. Pekarskas 2006 02 28

2005 metų pabaigoje VU Matematikos ir informatikos fakulteto docentas Eugenijus Stankus pasiekė 60 metų amžiaus ribą ir – su įprastine kiek drovoka šypsena – ją peržengė.

Eugenijus Stankus yra puikus matematikas, dėstytojas ir mokytojas… Jis yra matematikos vadovėlių autorius, vadovauja Matematikos metodikos katedrai, yra vienas iš Lietuvos jaunųjų matematikų mokyklos darbo organizatorių…

Eugenijus yra tiesiog šiltas ir kuklus žmogus. Kaip įprasta atkakliems žemaičiams, jis niekada nemeta pradėtų darbų. Vienas svarbiausiųjų – Lietuvos jaunųjų matematikų mokykla. Tai darbas kitiems, tai veikla, kad kiti augtų. Atlygis už jį – šiltas žodis, žmonių dėkingumas.

Ačiū, Eugenijau!

Vilius Stakėnas 2005 12 16

60 – tokį amžiaus slenkstį 2005 metais pasiekė profesorius Feliksas Ivanauskas.

Matematikų bendruomenė gerai žino: profesoriaus mokslinė ir organizacinė veikla daugiašakė, įvairialypė…

Ar profesorius kalbėtų apie mokslo, ar kasdienio gyvenimo reikalus, pašnekovui susidaro įspūdis, kad niekur neskubama, o tuo pačiu metu ir negaištama nei minutės. Tai žmonių, kurie tvirtai tiki savo pasirinkimu, bruožas.

Iškilmingas VU Matematikos ir informatikos fakulteto Tarybos posėdis 2005 metų lapkričio 4 dieną suteikė gerą progą apžvelgti profesoriaus gyvenimo kelią.

Gyvenimas tęsiasi ir po šešiasdešimtmečio. Tikime, kad jo dovanos profesoriui Feliksui Ivanauskui ir profesoriaus dovanos gyvenimui kaupsis ir kaupsis…

Vilius Stakėnas 2005 11 15

Lapkričio 7 d. į Lietuvos matematikų muziejų susirinko vilniečiu ainių klubo nariai ir fakulteto darbuotojai paminėti Vilnijos kultūrininko, Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojo, artisto, Vilniaus universiteto Fizikos–matematikos bei Matematikos–mechanikos fakultetų vyr. dėstytojo
PRANO ŽEMAIČIO 100-sias gimimo metines.
Lapkričio 6 d. 12 val. Visų Šventųjų bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Po šv. Mišių aplankytas kapas ir padėtos gėlės.Praną Žemaitį prisiminė buvę bendradarbiai doc. H. Jasiūnas, prof. J. Kubilius, fakulteto sekretorė Genovaitė Ančytė-Ančienė. Muzikologė Jūratė Burkaitė apžvelgė visuomeninę veiklą, darbą „Vaidilos“ teatre. „Dzinguliukus“ skaitė architektė Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė. Atsiminimus pasakojo dailininkė Irena Žemaitytė-Geniušienė, įdukra muzikos mokytoja Pranciška Audronė Žemaitytė-Agurkienė.
Popietėje dalyvavo liaudiškos muzikos ansamblio „Kanklelis“ dainininkės ir kanklininkės, vadovaujamos Daivos Čičinskienės.Matematiko, pedagogo Prano Žemaičio didžioji gyvenimo dalis susijusi su Vilniumi ir Vilniaus universitetu.Pr. Žemaitis gimė 1905 m. rugsėjo 7(20) d. Salų dvare Kamajų valsč. Ežerėnų apskr. kumečių šeimoje.Pirmojo pasaulinio karo metais jis pateko į Vilnių, kur lietuvių labdarybės organizacijų šelpiamas, mokėsi ir baigė gimnaziją. Vėliau Vilniaus Stepono Batoro universitete studijavo matematiką. Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių, Universiteto baigimo diplomą Pr. Žemaitis gavo tik 1940 m. Studijuodamas, 1935–1936 m. m. mokė matematikos Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinius.Tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. buvo pakviestas asistentu į Vilniaus universiteto Fizikos–matematikos fakulteto Astronomijos katedrą. Vėliau buvo Matematinės analizės bei Geometrijos ir aukštosios matematikos katedrų vyr. dėstytojas. Virš 20 metų, iki išėjimo į pensiją, dėstė aukštąją matematiką biologams ir ekonomistams. Su Petru Rumšu parengė vadovėlį „Trumpas aukštosios matematikos kursas“(du leidimai).Pirmais pokario metais dėstė matematiką ir astronomiją Vilniaus universiteto suorganizuotuose Darbininkų ir valstiečių parengiamuosiuose kursuose, 1946 m. buvo jų direktorius.Toks buvo darbštaus, reiklaus, sąžiningo pedagogo indėlis ugdant Lietuvos jaunimą.

Lenkų okupacijos metais buvo aktyvus Vilniaus krašto lietuvių visuomenės narys. Ypač reiškėsi Vilniaus lietuvių studentų sąjungos veikloje. Šios sąjungos dramos sekcijos spektakliuose atsiskleidė Pr. Žemaičio artistiniai gabumai.

Drauge su studijų kolegomis Juozu Kanopka, Aldona Liobyte, Maryte Lemešyte, Vladu Jurkūnu ir kitais vaidino tolimiausiuose Vilniaus krašto kaimuose, skleisdami lietuvišką žodį. Vadovaujami mokytojo Antano Krutulio rengė choro koncertus, kuriuose skambėjo lietuviškos dainos. Pr. Žemaitis kelis metus buvo Vilniaus „Vaidilos“ teatro aktorius. Jo vaidmenys – kunigas Saulėnas P. Vaičiūno dramoje „Sudrumstoji ramybė“, Barani Domokoš L. Fiodoro pjesėje „Brandos atestatas“ ir kt. – buvo ne pirmaeiliai, tačiau ryškūs.

Vilniečių ir kolegų tarpe Pr. Žemaitis buvo nepamainomas linksmų kupletų – „dzinguliukų“ autorius ir skaitovas.

Savo pedagoginiu darbu, visuomenine veikla, vaidyba „Vaidilos“ teatre, linksmais „dzinguliukais“, nepaprastai patrauklios dvasios asmenybė – Pr. Žemaitis parašė įsimintinus Lietuvos kultūros istorijos puslapius.

Pr. Žemaitis mirė 1972 m. vasario 13 d. Palaidotas Rasų kapinėse.

Jūratė Burokaitė, Vita Verikaitė, Pranciška Audronė Žemaitytė–Agurkienė

Š.m. spalio mėn. 25 d. mirė ilgametis Vilniaus Pedagoginio universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentas Stasys Grigelionis.
Stasys Grigelionis gimė 1931 m. kovo mėn. 25 d. Linkuvos valsčiuje, Iciūnų kaime valstiečių šeimoje. 1939 m. pradėjo lankyti pradinę mokyklą ir ją baigęs mokėsi Pasvalio Krekenavos ir Joniškėlio gimnazijose. 1950 m. baigęs Joniškėlio gimnaziją Stasys Grigelionis įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto Matematikos specialybę. 1955 m. fakultetą baigė su pagyrimu ir pagal paskyrimą du metus dirbo Trakų vidurinėje mokykloje matematikos mokytoju. 1957 –1960 m. jis mokėsi VU aspirantūroje ir kartu dirbo asistentu Pedagoginio instituto elementarinės matematikos katedroje. Nuo 1960 m. S.Grigelionis dirbo VPU vyr. dėstytoju Matematinės analizės katedroje. 1973 m. apgynė fizikos – matematikos mokslų kandidatinę disertaciją. 1975 m. jam suteiktas docento mokslinis vardas. 1984-1991 m. – jis dirbo Matematikos dėstymo metodikos katedros vedėju, nuo 1991 m. iki 1996 m. – katedros docentu. 1996 m. liepos mėn. išėjo į pensiją.
Stasys Grigelionis už nuoširdumą ir visokeriopą pagalbą buvo mylimas ir gerbiamas studentų ir bendradarbių. Ypač daug dėmesio jis skyrė jaunosios kartos matematiniam lavinimui.
Nuo pirmųjų Respublikinės jaunųjų matematikų olimpiados įsteigimo metų ilgą laiką jis buvo aktyvus mokinių darbų vertinimo komisijos narys, vadovavo gabių mokinių matematikos būreliams, dirbo individualiai su gabiais matematikai mokiniais ir studentais.
Docentas parašė virš 20 mokslinių, matematikos taikymo ir metodinių straipsnių. Dvi mokymo priemones, skirtas studentams (kartu su bendraautoriais).
Šviesus docento Stasio atminimas išliks bendradarbių ir jo mokinių širdyse.

Bendradarbiai 2005

2005 metų spalio devintąją, skaisčią rudens dieną grupė matematikų palydėjo Aleksandrą Baltrūną į tėviškę, į Jurbarką. Senosiose miesto kapinėse
jis atgulė poilsio. Bendradarbiai nuoširdžiai prisiminė jo gyvenimo kelią,
papasakojo ką jis nuveikė, kas jis buvo.O kas gi jis buvo?Habilituotas matematikos mokslų daktaras, tarnavęs savo mokslui iki paskutinės dienos, kelių knygų ir daugelio straipsnių autorius, mokėjęs talentingai rašyti apie sudėtingus matematikos uždavinius.Ir tiesiog nuoširdus, geras žmogus.Paklaustas, kaip sekasi, kažkaip graudokai nusišypsodavo:- Nagi, gyvas dar…Ne visada suvokdavome, kad tai ne šiaip atsakymas…Imu jo knygą iš lentynos. Kokia gyva, sklandi kalba! Kitaip susitikti jau nebegalėsime.

Vilius Stakėnas 2005 10 10

2005 metų rugsėjo 30 dienos pavakary VU Matematikos ir informatikos fakulteto Z. Žemaičio auditorija buvo pilna svečių. Minėjome docento Henriko Jasiūno aštuoniasdešimties metų sukaktį. Jo gyvenimo reikšmę Lietuvos matematikams ir ne tik jiems galima apibūdinti labai paprastai: jis skatino žmones siekti, augti ir auginti Lietuvos kultūrą, džiaugėsi visais, kuriems sekėsi, ir stengėsi, kad niekas nebūtų pamirštas.

Toks jis yra ir šiandien.

Nuoširdžių sveikinimų buvo daug. Buvusio fakulteto docento G. Žilinsko žmona, bene vyriausia iš visų svečių, sveikindama Jubiliatą pasakė:

– Mano vyras labai mylėjo savo studentus, bendradarbius, pasakodavo apie juos… Ir aš juos mylėjau. Ir dabar myliu.

Šie savo paprastumu kone didingi žodžiai buvo tikra vakaro puošmena. Kaip ir virtuoziškas Petro Geniušo ir Marijos Geniušaitės grojimas.

Ilgų ir šviesių gyvenimo metų Jums, Jubiliate!

Vilius Stakėnas 2005 10 01